Patricija || book.duo's Reviews > Krucifiksas

2.5/5

Kai atsiranda koks fenomenas, visada įdomu pasiknaisioti po jo atsiradimo priežastis. O neigti neišeina – „Krucifiksas“ Lietuvos trilerių ir detektyvų padangėje tikrai tapo fenomenu. Dažniausiai nepuolu kažko skaityti tik todėl, kad skaito visi, tačiau nei šlykštybės mane gąsdina, nei prieš gerą įtemptą istoriją nusispjaunu – tai kaip nepabandyti? Vis dėlto, nors galiu suprasti C.Carterio populiarumo priežastis, tai nėra rašytojas, prie kurio knygų man artimiausiu metu tiestųsi rankos dar kartą.

Blogas, siaubingas, baisus ir vietomis net įžeidžiantis knygos vertimas jau buvo aptartas ir apkalbėtas ne kartą. Negrabūs sakiniai, pažodinis vertimas, korektūros klaidos – suprantu, kad ne klasiko kūrinys, bet tikiu, kad visos knygos yra nusipelnę didžiausių pastangų. Šį kartą jų nesijautė. Bet tai – net ne didžiausia romano problema. Tiek veiksmas, tiek knygos veikėjai man pasirodė sukalti tingiai, o ir seksistiškai. Moterys čia egzistuoja tik tam, kad veiksmą varytų toliau, o vyrai (ypač, žinoma, pagrindinis herojus) čia tokie faini ir tokie nuostabūs, be jokių trūkumų. Nors detektyvas Hanteris tik dirba ir dirba (dar daug geria, tik tai NIEKAIP jam nepakenkia), jis aišku yra tiek pats geriausias, tiek genijus ir buvęs vunderkindas, tiek profesorius, pagal kurio mokslinį darbą dabar dirba FTB. Ką jau kalbėti apie tai, kad net neišeidamas iš ofiso, dirbdamas iki išnaktų, jis išlaiko maaax sportišką kūną, kuris jam romane pasitarnauja ne kartą ir ne du. Palyginus su juo aplink visi šiek tiek durneliai, o ir autorius sudeda visus kiaušinius į vieną krepšį – nusikaltimą ir nusikaltėlį.

Atrodo, kad sugalvojus pagrindinį kabliuką, jėgų nebeliko nei įtikinamiems dialogams, nei ilgesniems nei kelių žodžių sakiniams, nei išpildytiems veikėjams. Ir nors suprantu, kad knyga netaiko į literatūrines aukštumas ir/ar premijas, trileriui mano akyse nepakanka tik pagrindinės paslapties, kad patirčiau skaitymo malonumą - siužeto išrišimas buvo toks nuviliantis, kad turėtą teoriją jau pirmoje knygos dalyje atmečiau kaip neįmanomą - per tingi, per daug kartų girdėta... Be to, autoriaus kriminologiniai išvedžiojimai yra stipriai netikslūs, pritempti ir tikrai ne tokie, kokius dėstytų pažangus psichologijos profesorius, kuriuo autorius paverčia Hanterį ir į kurio lūpas įdeda tokias kriminologines nesąmones ir sąmokslo teorijas, kad vietomis darosi gėda, o ir gaila skaitytojų, kurie šitokius išvedžiojimus priimtų už gryną pinigą.

Galiausiai, neapleido jausmas, kad šlykštumas čia toks tik vardan šlykštumo – nekėlė man jis didesnių emocijų. O ir pats siužetas atrodė surinktas iš gabaliukų – nors bandoma laikytis a la religinės tematikos, ji neturėjo jokio siužetinio pagrindimo ar įsigilinimo, apsiribojo tik keliomis pradinukiškomis religinėmis nuorodomis. O ir nepajaučiau nei užuojautos, nei prieraišumo veikėjams, žudiko motyvacija pasirodė per menka. Be to, kai kurios užuominos buvo tokios akivaizdžios, kad herojaus-genijaus protas, rodos, tikrai nebūtų galėjęs jų nepastebėti – tiesiog taip autoriui buvo patogiau. Ir būtent šis patogumas, dažnas nuėjimas lengviausiu keliu, buvo pagrindinė mano nepasitenkinimo priežastis. Kūriniui visapusiškai trūko kokybės – tiek iš autoriaus, tiek iš leidyklos pusės.