Elze Kmitaite's Reviews > Danielius Martinas

dnf at 350 p.

Nebaigiau aš jos. Prasikamavau pusę ir nebeatlaikiau. Vis tiek kelios trumpos įžvalgos. Galbūt tai ir techniškai gerai parašyta knyga, neverta ginčytis: Fowlesas moka sukurti įdomių veikėjų charakterių, aštrių dialogų. Kai kurie epizodai net labai poetiški (ko gero gražiausias – pirmasis skyrius apie javapjūtę, tikrai toks tolstojiškas). Taip, yra tas filologinei akiai malonus momentas, kad Fowlesas rašo knygą apie Daną, kuris rašo knygą apie Daną, vis šokinėja žiūros taškas, tai mes Fowleso šnekėjimo lygmeny, tai Dano-rašytojo, tai Dano-savo paties veikėjo (ir dar tas Magritas viršelyje, ak!) Visa tai žavu, bet be jokios gyvybės ir jei atvirai – man pasirodė snobiška beletristika. Gal jei knygą suspaustume iki 400 psl... Bet beveik 800 psl skaityti apie tai kaip vidutinio amžiaus snobas permąsto savo edipo kompleksą, o jo aplinkiniai privilegijuoti, bėdos gyvenime nematę žmonės nieko daugiau nedaro, tik skundžiasi – veukt.

Duodu nebaigtai knygai 2 iš 5, turiu pripažinti, kad teoriniam lygmeny matau jos gerumo potencialą, bet kaip skaitytojas Žmogus (norįs pailsėti nuo filOlogo kazdienybės), neradau joje nieko sau. Tai nereiškia, kad jūs nerastumėt, toli gražu. Čia nėra ta knyga, kurios niekam neverta skaityti. Tiesiog – ne man.